Džagannathos istorijos

Mādaḷā Pāñjī (tiesiogiai „būgnų kronika“), istorinis Džagannathos garbinimo metraštis, talpina nuostabią istoriją iš 1386 m. Vieną vakarą deivė Čarčika, gyvenanti Banki kaimelyje netoli Katako, vėlavo į naktinį garbinimą.

Viešpats Džagannatha jai atleido, tačiau Viešpats Baladeva supyko. Jis ją subarė: „Tu tapai išdidi dėl savo galios ir padėties! Ar manai, kad gali atvykti kada tau patogu? Išeik!“

Čarčika, įgelta jo žodžių, šiurkščiai atkirto: „Tai tu esi išdidus! Tu vilki prabangius drabužius, naudojiesi brangiais aliejais ir papuošalais. Kodėl bari mane dėl mažos klaidos? Leisk man pamatyti mano Viešpatį!“

Viešpats Baladeva yra guru-tattva. Kadangi jis - pirminis guru, niekas negali prisiartinti prie Viešpaties be jo malonės. Supykdytas jos įžūlumo, jis uždraudė jai įeiti į šventyklą.

Sielvartaudama Čarčika praleido naktį sėdėdama ant šventyklos laiptų, negalėdama įeiti. Kitą rytą Balarama atsiuntė jai žinutę: „Tokia išdidi devi (deivė) kaip tu negali įžengti į šventyklą. Jei nori vėl pamatyti Džagannathą, privalai išmokti nuolankumo. Turi tarnauti kaip paprasta tarnaitė bhitarčha-mahāpātros (šventiko, atsakingo už Viešpaties migdymą nakčiai) namuose.“

Gavusi jo įsakymą, Čarčika persirengė baltu našlės sariu. Ji nuėjo į mahāpātros namus Puri Dola Mandapa Sahi rajone ir pasakė jam, kad pats Viešpatis Džagannatha nurodė jai tapti jo tarnaite.

Šventikas, kurio motina neseniai buvo mirusi, o žmona buvo senyvo amžiaus, priėmė ją į namus. Laikui bėgant, jis stebėjosi jos atsidavimu, nuolankumu ir sumanumu, ypač tarnaujant namų dievybėms. Tačiau kaimynai buvo suglumę – ji niekada nėjo gauti Džagannathos daršano (audiencijos). Paklausta ji atsakydavo: „Daršanas galimas tik Viešpačiui suteikus malonę. Jei jis norės, aš nueisiu.“

Vieną audringą naktį, kai bhitarčha-mahāpātra grįžo namo permirkęs, ji jį pasitiko sakydama: „Aš uždegiau tau švieselę, bet ji ką tik užgeso.“

Jis nustebo: „Kaip tu ją uždegei? Juk vėlu, ir kaimynai miega.“

Ji švelniai atsakė: „Yra kitas būdas.“ Tada ji atskleidė savo tikrąją dievišką formą, ištiesdama ranką iki pat Džagannathos šventyklos viršūnės, kad vėl uždegtų ugnelę namuose.

Jos forma tapo kosminė ir spindinti, didesnė už visą Purio miestą. Šventikas apimtas pagarbios baimės puolė jai po kojų.

Ji paaiškino savo buvimo jo namuose priežastį, o jis pažadėjo prašyti Viešpaties Džagannathos jai atleisti. Jis taip pat maldavo jos pasilikti jo namuose, kad jis ir jo palikuonys galėtų toliau ją garbinti.

Kai kitą naktį Čarčika grįžo į šventyklą, Viešpatis Baladeva tarė: „Dabar aš tavimi patenkintas. Niekas negali išlikti devata, jei yra išdidus. Tu nuolankiai tarnavai. Dabar gali vėl įeiti.“

Pripažindamas jos atsidavimą, Balarama suteikė jai nuolatinę tarnystę: “Tu tapsi Viešpaties Džagannathos vežimo, Nandighošo, devata (dievybe). Nors Viešpaties tarnai tarnaus jam šiame vežime, tavo pareiga bus jį saugoti.” Odišoje ji gerbiama kaip kṣetra-pali, šventos vietos globėja, o taip pat Ratha-jatros metu Viešpaties Džagannathos vežimo sergėtoja.

Yra dvi pagrindinės Čarčika Devi šventyklos, susijusios su Džagannathu: viena Bankyje (netoli Katako), o kita – Didžiajame kelyje Puryje, šalia šventyklos raštinės. Vietinės šastros pasakoja, kad Banki dievybę Satya-yuga (Satija jugos) metu aplankė Maharadža Indradjumna, kai Narada Munis vedė jį ieškoti originalios Nila Madhavos dievybės.

Ši istorija iliustruoja, kad praktikuojant bhakti, išdidumas turi užleisti vietą nuolankumui tarnaujant Viešpačiui. Ji taip pat parodo, kad ekale īśvara kṛṣṇa, āra saba bhṛtya — Krišna yra vienintelis valdovas, o visi kiti, įskaitant dievus ir deives, yra jo tarnai. Puryje Džagannathas, visatos Viešpats, leidžia visoms būtybėms – didelėms ir mažoms – atsiduoti ir tarnauti.

Cituojama iš “Šri Krishna Kathamrita Bindu”, 596 leidinys.