Išdidus bhaktas
1727 m. Dhanandžaja Mehta, turtingas žmogus iš Haiderabado miesto pietų Indijoje, atvyko į Džaganatha Purį kartu su savo šeima. Jis, asmeniškai, netikėjo į Džaganathą ir didžiavosi savo turtais. Kol buvo Puryje, jis nusprendė mesti iššūkį šiam keistam pavidalui iš medžio. Šventykloje maistas Dievybėms siūlomas tris kartus per dieną kasdien. Dhanandžaja Mehta viešai paskelbė, kad jis paaukos šimtą tūkstančių rupijų Džaganathai, jei šventyklos vyrėjai sugebės išleisti visą sumą, tam kad paruoštų maistą Viešpačiams pasiūlyti. Tomis dienomis vaisiai ir daržovės buvo labai pigūs. Netgi šimtas rupijų buvo pakankama suma, kad nupirkti produktų prasadui ruošti. Ką vyrėjai darys su tūkstančių rupijų, jau nekalbant apie šimtą tūkstančių rupijų? Dhanandžajos iššūkis sukėlė problemą Džaganathos garbintojams, jie buvo labai nusiminę, matydami tokį požiūrį taip vadinamo bhakto.
Šventikas svarstė: “Ar jam pasakyti, kad tokia suma yra visiškai per didelė? Ar turėtume mes jam pasakyti, kad jis duotų mažesnį paaukojimą? Ar nebūtų per daug gėdinga to prašyti jo? Mes žinome, kad Džaganath’a yra didis, Jo šventykla yra didinga, Jo ritualai yra mistiški ir dieviški - tad kaip gi mes galime prašyti žmogaus paaukoti mažiau, kad mes, paprasti mirtingieji, galėtume susitvarkyti su suma?”
Tuo metu svietas buvo pats brangiausias ingredientas, taigi šventikas pradėjo galvoti, kad jie galėtų nupirkti pakankamai didelį kiekį sviesto, iš kurio padarytų ghee ir panaudotų maisto gaminimui. Koks prasadas galėtų būti gaminamas vien tik ant ghee? Ptas brangiausias ir skaniausias prasadas gali būti lengvai pagamintas su sviestu ir kokoso palmių saldumynais už dešimt tūkstančių rupijų, bet milijonierius iš Hyderabado nori pasiūlyti prasadą, kainuojantį šimtą tūkstančių rupijų! Kadangi Džaganathos šventykla buvo pirmoji įkurta, lakhai (vienas lakhas lygus vienam šimtui tūkstančių) žmonių tiekdavo mahažprasadą į šventyklos Ananda Bazarą (turgų). Iki pat šios dienos ten galima rasti begales delikatesų. Tiesą sakant, Džaganathos šventykla yra vienintelė šventykla pasaulyje, kur maha-prasadas gerbiamas netgi labiau, už galimybę pamatyti pačią Dievybę. Visi jį gali valgyti, nepriklausomai nuo kastos, spalvos ar tikėjimo. Ir visgi, niekad anksčiau tokia problema nebuvo iškilusi. Šventyklos vyrėjai neišmanė, ką daryti. Neegzistuoja toks prasadas, kuris galėtų būti pagamintas už šimtą tūkstančių rupijų!
Galiausiai jie nusprendė: “Papasakokime apie šią problemą Viešpačiui ir tegul viskas būna Jo valioje. Viešpats Džaganatha ne žmogus iš kraujo ir mėsos, kad Jam melstųsi dėl paprastų klausimų. Surenkime dharana - grupinę maldą. Niekas negali atsispirti prieš Jo norus.” Taigi, vyriausiasis šventikas kartu su kitais šventikais ėmė nuoširdžiai melstis: “O Viešpatie, prašom išsirink maistą, kurio labiausiai norėtum.”
Tuo pačiu metu, Dhanandžaja nekantravo sugrįžti prie savo verslo reikalų į Hyderabad. Jis nenorėjo likti Puryje nors kiek ilgiau. Taigi, jis paprašė vyriausiojo šventiko kitą rytą jį informuoti apie jų sprendimą dėl prasado. Šventikas atsakė, kad jis laukia Viešpaties atsakymo. Tai buvo kaip tik tai, ko Dhanandžaja ir troško ir tam, kad pamatytų nugalėtą šventiką, jis nusprendė pasilikti Puryje šiek tiek ilgiau. Tokiu saldžiu būdu Viešpats davė jam pamoką.
Šimtas tūkstančių rupijų yra tarsi juokinga išmalda Viešpačiui, kuris valdo nesuskaičiuojamą daugybę visatų. Ilgai nelaukęs Viešpats į šventiko maldą atsakė sapne: “Tegul Dhanandžaja Man pasiūlo didelį gabalą pano (Viešpačiui siūlomas patiekalas, kuris susideda iš įvairių įdarų, suvyniotų į betelio lapus). Tačiau betelio riešutai turi būti apibarstyti ne laimu, o smulkiai maltų perlų milteliais. Dar daugiau, tie perlai turi būti paimti iš ypatingos rūšies dramblio galvos”.
Dabar jau vienas pano gabaliukas negali būti nupirktas už jokius pinigus - netgi šiandien tai kainuotų apie penkiasdešimt paisų, bet su rečiausiais ingredientais viduje, jis būtų žymiai brangesnis. Šventikas tučtuojau nuskubėjo pas Dhanandžają ir papasakojo savo sapno turinį. “Argi tai ne nuostabu? Džaganatha nori papraščiausio betelio riešuto, tačiau jis turi būti pagamintas su perlų, išimtų iš dramblio galvos, dulkėmis.”
Tai išgirdus Dhanandžajos veidas išbalo. Jis pagalvojo: “Paprasčiausias betelio riešutas! Nieko daugiau, nei tai!” Yra sakoma, kad dramblys kainuoja šimtą tūkstančių rupijų, ar būtų gyvas, ar miręs. Kiek reiktų nužudyti ypatingos rūšies dramblių, kad rasti vieną perlą jo galvoje? Ne kiekvienas dramblys turi perlą kaktoje. Tai retas fenomenas. Tiesą sakant, vienas iš milijono turi perlą kaktoje. Dhanandžajaus galva apsvaigo ir jam teko pripažinti pralaimėjimą. Jis nebuvo pajėgus pasiūlyti net ir vieno betelio riešuto Viešpačiui Džaganathai. Nusirišęs tiurbaną ir nusiovęs sandalus, jis nubėgo pas Viešpati su pilna sterble rupijų. Milžiniška minia sekė, stebėdama keistą reginį.
Viešpats nugalėjo milijonierių jo paties žaidime su doleriais ir centais. Pagaliau žmogaus puikybė buvo sutriuškinta. Jis raudojo priešais dievybę, siekdamas užmegzti ryšį su Džaganatha nesulaikomai verkdamas kaip vaikas. Visiškai atsidavęs ir nugalėtas jis meldėsi: “O Viešpatie, aš padariau kvailą žmogišką klaidą, nes esu visiškai nepajėgus pasiūlyti Tau netgi vieno betelio riešuto. Ką gi dar galėčiau tau pasiūlyti? O Viešpatie, atleisk man. Aš esu puolęs žmogus, menkas prieš Tave. Viskas yra tavo ir Tu esi viskas. Paimk viską, ką aš turiu. Prašau, priimk tik saldžiai kvepiantį raudoną betelio riešutą iš mano širdies”