#Absoliuti Tiesa
Tiesa vadiname tai, kas yra iš tikrųjų, kas nėra paklydimas, klaida ar iliuzija. Žodis absoliutas turi daug prasmių, tokių kaip galutinis, visiškas, nesąlygotas, neribotas, nepavaldus niekam ir kam viskas pavaldu.
Viskas šiame pasaulyje, kad ir kaip tikra beatrodytų, yra tik kūrinys, nes niekas nesukūrė savęs ir niekas neegzistavo visą laiką. Tai galime suprasti iš to, kad viskas keičiasi. Absoliuti tiesa vienintelė nesikeičia ir sukuria, palaiko ir sunaikina viską. Įvairios tradicijos kalba apie tai.
Štai Augustinas kalba apie tai savo “Išpažinimuose” (7.11, 11.4): „Aš žiūrėjau į tuos kitus, po Tavimi, ir mačiau, kad jie nei visiškai yra, nei jų visiškai nėra. Jie egzistuoja, nes jie yra iš Tavęs; bet jie neegzistuoja, nes jie nėra tai, kas Tu esi. Nes tik tai yra iš tiesų, kas lieka nekintama… Dangus ir Žemė yra gražūs ir geri ir jie yra, nes Dievas juos padarė, bet lyginant su Tavimi, jie nėra nei gražūs nei geri, nei jie yra.“
Vedanta moko, kad pasaulis yra „meno kūrinys” (māyā-maya). Vedanta atskiria santykinę kūrinio realybę nuo didesnės Kūrėjo realybės (māyin, nirmāṇakāra), kuriame glūdi kūrinio paradigma. Pasaulis yra Dievo apvaizda, ir tikrai tik mūsų kaltė, jei „dalykus, kurie buvo padaryti“, painiojame su realybe, pagal kurią jie buvo padaryti, reiškinį su tuo, ką šis reiškinys vaizduoja.