Rathajatra — Taikos formulė

Šri Čaitanja Mahaprabhu (1486-1533)

Kṛṣṇos avatarai nužengia, kad apsaugotų religijos principus ir sunaikintų nedorėlius. Kai Kṛṣṇa nužengė Dvapara yugos pabaigoje ir dar anksčiau, jis fiziškai naikino demonus ir mokė žmones atsidavimo Jam. Tačiau žmonės nesuprato Kṛṣṇos. Vieni Jį laikė karaliumi, kiti pranašu, dar kiti apsišaukėliu ir tik labai nedaugelis išminčių suprato Jo tikrąją padėtį ir galėjo visiškai atsiduoti Kṛṣṇai. Daugybė moralistų kritikavo Kṛṣṇą, už tai kad Jis taip intensyviai žudė demonus. Net šiais laikais religiniai moralistai kritikuoja Kṛṣṇą. Todėl šį kartą Viešpats nužengė kitaip. Dabar Jo ginklai ­ ne diskas ir vėzdas, o Jo atsidavusieji palydovai. Dabar jis nežudo demonų, bet sunaikina ateistų ir mayavadžių demonišką mentalitetą. Ankstesni avatarai sunaikindavo demonus fiziškai, kad palengvintų Žemės naštą. Šįkart Viešpats nenaikino demonų fiziškai, bet darė juos Viešpačiui atsidavusiais tarnais. Kartu su Nityānanda Prabhu Jis dalino meilę Dievui netgi tiems, kurie jos nenorėjo ir nesiekė. Ir netgi dar daugiau, rinkdamiesi savo “aukas”, jie pirmiausia žiūrėjo ne į tuos, kas labiausiai vertas malonės, o į tuos, kam ji labiausiai reikalinga, tai yra, kas labiausiai puolę. Jis yra Sači devi sūnus, todėl jo vardas Sačinandana. Mahāprabhu reiškia didysis šeimininkas.

Višvanatha Čakravarti Thakura apibendrino Viešpaties Caitanyos mokymą tokiu posmu:

•     ārādhyo bhagavān vrajeśa-tanayas tad-dhāma vṛndāvanaṁ
      
  
      ramya kācid upāsana vraja-vadhū-vargeṇā va kalpitā
      
  
      śrīmad bhāgavataṁ pramāṇam amalaṁ premā pum-artho mahān
      
  
      śrī-caitanya mahāprabhor matam idaṁ tatrādarāḥ na paraḥ
    *

„Aukščiausias Dievo Asmuo, Nandos Maharadžos sūnus turi būti garbinamas kartu su Savo transcendentine buveine Vrindavanu. Pati maloniausia Viešpačiui garbinimo forma yra ta, kurią atliko Vrindavano gopės. Śrīmad Bhāgavatam yra nepriekaištingas autoritetas visais klausimais, o tyra meilė Dievui yra galutinis gyvenimo tikslas visiems žmonėms. Šie teiginiai, kuriems mes jaučiame aukščiausią pagarbą, yra Śrī Caitanyos Mahāprabhu nuomonė.

Bhaktivinoda Thakura Viešpaties Caitanyos mokymą dar labiau suskirstė į dešimt pagrindinių tiesų, kurios vadinamos „Daśa mūla tattva“:

•     āmnāyaḥ prāha tattvaṁ harim iha paramaṁ sarva-śaktiṁ rasābdhiṁ
      
  
      tad-bhinnāṁśāṁś ca jīvān prakṛti-kavalitāṁs tad-vimuktāṁś ca bhāvāt
      
  
      bhedābheda-prakāśaṁ sakalam api hareḥ sādhanaṁ śuddha-bhaktiṁ
      
  
      sādhyāṁ tat-prītim evety upadiśati harir gauracandro bhaje tam
    *

Aš garbinu Viešpatį Hari, Gauračandrą, kuris moko mus šių dešimties teistinių principų:

Viešpats Caitanya Mahāprabhu neparašė nei vienos knygos. Jo rankai priskiriamas tik vienintelis kūrinys „Śrī Śikśāṣṭaka“, kurioje aštuoniais posmais Śrī Caitanya labai glaustai apibendrina kelią nuo harināma saṅkīrtanos – šventų vardų giedojimo iki tyros pasiaukojimo tarnystės, kupinos aukščiausio santykio su Dievu – madhurya rasos. Viešpaties Caitanyos mokymas priskiriamas Vedānta darśanai – Vedāntos filosofinei mokyklai. Visos Vedāntos mokyklos skiriasi viena nuo kitos, skirtingai aiškindamos santykį tarp Dievo, pasaulio ir gyvųjų būtybių. Vienoje pusėje kraštutinis Śaṅkaros monizmas (advaita), teigiantis, jog nėra skirtumo tarp Dievo ir gyvų būtybių, yra vien tik Dievas, o skirtingų būtybių individuali egzistencija aiškinama kaip iliuzijos pasireiškimas. Priešingoje pusėje yra Mādhvos dualizmas (dvaita), teigiantis, kad Dievas ir gyvos būtybės yra amžinai skirtingi ir susiję tarpusavyje tik kaip kūrėjas su savo kūriniu. Tarp šių kraštutinumų Rāmānujos, Nimbarkos ir Viṣṇusvamio mokyklos yra tarsi bandymai sujungti du priešingus Śankaros ir Mādhvos mokymų polius. Kaip ten bebūtų, kalbant apie Dievą, jokie žmogiški paaiškinimai negali būti tobuli. Jie gali tik atskleisti tam tikrus teologijos aspektus, bet negali paaiškinti Dievo santykio su pasauliu geriau nei pats Dievas. Bhagavanas Śrī Caitanya Mahāprabhu paskelbė pasauliui savo mokymą, kuris išsprendžia visų filosofinių mokyklų prieštaravimus, nes Jis pasakė, kaip yra iš tiesų.

Viešpats Caitanya skelbė mokymą, kuris vadinosi acintya bheda abheda tattva – nesuvokiamos vienovės ir skirtybės tuo pat metu doktrina. Joje integruotos visi filosofinių Vedāntos mokyklų teiginiai, kurie Caitanyos Mahāprabhu požiūriu buvo teisingi ir svarbūs. Iš tiesų, pats Śrī Kṛṣṇa Caitanya yra pirminis visų sampradāyų mokytojas ir tokios asmenybės kaip Śankara ir Rāmānuja garbina Jį savo maldose. Dabar Pats Kṛṣṇa, nužengęs kaip Śrī Caitanya Mahāprabhu davė pasauliui naują sampradāyą (mokyklą), kurios ācārya (pradininkas) yra jis pats tiesiogiai. Jīva Gosvāmis cituoja šiuos Śrī Caitanyos žodžius:

„Iš Mādhvos aš paimsiu du esminius mokymus: Jo visišką Māyāvādos filosofijos paneigimą ir jo tarnystę Kṛṣṇos dievybei, kurią jis priima kaip amžiną dvasinę asmenybę. Iš Rāmānujos aš paimsiu du mokymus: pasiaukojimo tarnystės, neužterštos jñāna ir karma, idėją ir tarnystę bhaktams. Iš Viṣṇusvamio mokymo aš paimsiu du elementus: visiško pasikliovimo Kṛṣṇa jausmą, ir rāga mārgos arba spontaniško atsidavimo kelią. Iš Nimbarkos aš paimsiu du labai svarbius principus: būtinybę gauti Śrīmati Rādhārāṇī prieglobstį ir aukštą gopių meilės Kṛṣṇai įvertinimą.“